Kopijų programa kas rytą atsiunčia ataskaitą su žalia varnele. Diskas pilnėja, vadinasi, kažkas kopijuojama. IT atsakingas ramus, vadovas irgi. Tada sugenda apskaitos serveris, ir paaiškėja, kad kopijos buvo daromos iš disko, kuriame duomenų bazės nebuvo jau pusmetį, nes ją perkėlė į kitą skirsnį.
Tokių istorijų turime ne vieną. Bendra jų dalis – niekas niekada nebandė atkurti. Kopija, kurios atkūrimas nebuvo išbandytas, yra ne apsauga, o prielaida, kad apsauga egzistuoja. Skirtumą tarp šių dviejų dalykų sužinote blogiausiu įmanomu momentu.
Gera žinia – atkūrimo testas nėra savaitės projektas. Pagrindinė procedūra telpa į valandą, o jos rezultatas – dokumentas, kurį galite parodyti vadovui, auditoriui ar draudikui. Žemiau aprašome, kaip tai darome mes.
Kodėl žalia varnelė nieko neįrodo
Kopijų programa patvirtina tik tai, kad užduotis įvykdyta be klaidų. Ji nepatikrina, ar:
- kopijuojama tai, ko iš tikrųjų reikia (duomenų bazė, o ne tuščias jos aplankas);
- kopija vientisa (duomenų bazė kopijuota ne įrašymo viduryje);
- iš kopijos pakils operacinė sistema su visomis tvarkyklėmis ir licencijomis;
- atkūrimas telpa į laiką, kurį įmonė gali leisti sau prastovai;
- kas nors, be vieno administratoriaus, žino, kaip atkūrimą atlikti.
Kiekvienas iš šių punktų mūsų praktikoje bent kartą tapo realaus incidento priežastimi. Nė vieno iš jų nerodo ataskaita.
Yra ir kitas, mažiau techninis argumentas. Kol atkūrimas nebuvo išbandytas, apie jį žino vienas žmogus ir žino tik teoriškai. Incidento dieną tas žmogus gali atostogauti, sirgti arba jau nebedirbti įmonėje. Testas priverčia procedūrą užrašyti ir bent kartą atlikti ją kitam komandos nariui – tai dažnai vertingiau už patį rezultatą.
Trys atkūrimo testų tipai
Testai skiriasi apimtimi, laiku ir tuo, ką jie įrodo. Visų trijų reikia, bet ne vienodai dažnai.
Failo lygio testas
Pasirenkamas atsitiktinis failas arba laiškas iš praėjusios savaitės kopijos, atkuriamas į atskirą aplanką ir atidaromas. Užtrunka kelias minutes. Įrodo, kad kopijų grandinė veikia ir duomenys skaitomi. Tinka kaip savaitinis ritualas, kurį gali atlikti bet kuris IT komandos narys.
Virtualios mašinos testas
Visa virtuali mašina (pavyzdžiui, apskaitos serveris) atkuriama iš kopijos į izoliuotą tinklą, paleidžiama, prisijungiama, patikrinama, ar programa įsijungia ir ar duomenys yra vakarykščiai. Užtrunka nuo 20 minučių iki valandos priklausomai nuo mašinos dydžio. Įrodo, kad iš kopijos pakyla veikianti sistema, ne tik failų rinkinys. Tai pagrindinis testas, apie kurį šis straipsnis.
Visos sistemos testas
Atkuriama visa infrastruktūra: domeno valdiklis, failų serveris, apskaita, el. paštas, jų tarpusavio ryšiai. Užtrunka pusdienį ar dieną. Įrodo, kad įmonė gali veikti iš kopijų, o ne tik kad kiekviena mašina atskirai pakyla. Tai jau ne testas, o atstatymo pratybos, kurias įmonėms, patenkančioms į TIS2 ar DORA sritį, verta atlikti bent kartą per metus.
Procedūra, telpanti į valandą
Štai virtualios mašinos testas, kokį atliekame savo klientams.
- Pasiruošimas (10 min). Pasirinkite vieną svarbią sistemą – geriausiai tą, be kurios įmonė sustotų pirmiausia. Užfiksuokite laiką, kada pradedate. Pasiruoškite izoliuotą tinklą: atskirą virtualų tinklą be ryšio su gamybiniu, kad atkurtas domeno valdiklis ar apskaitos serveris nesusipainiotų su veikiančiu.
- Atkūrimas (20–30 min). Atkurkite virtualią mašiną iš vakarykštės kopijos į izoliuotą tinklą. Veeam tai leidžia padaryti tiesiogiai iš kopijų saugyklos, nelaukiant, kol duomenys bus perkelti į gamybinę saugyklą. Užfiksuokite, kiek užtruko pats atkūrimas.
- Patikra (10–15 min). Prisijunkite prie atkurtos mašinos. Paleiskite programą. Atidarykite vakarykštį dokumentą ar įrašą. Patikrinkite paslaugų būseną, žurnalus, ar nėra klaidų paleidžiant. Jei tai duomenų bazės serveris, paleiskite paprastą užklausą.
- Užbaigimas (5 min). Sunaikinkite atkurtą mašiną izoliuotame tinkle. Surašykite protokolą.
Rezultatas – ne tik atsakymas „veikia“ arba „neveikia“, bet ir realus atkūrimo laikas, kurį galite palyginti su tuo, ką įmonė nusistatė kaip priimtiną prastovą.
Kodėl aplinka turi būti izoliuota
Dažna klaida – atkurti serverį tiesiai į gamybinį tinklą „tik patikrinti“. Du domeno valdikliai su tuo pačiu vardu, du DHCP serveriai, apskaitos sistema, kuri atkurta su vakarykščiais duomenimis ir pradeda siųsti priminimus klientams, – visa tai matėme. Testas, kuris sukelia incidentą, yra blogiau nei jokio testo.
Izoliuotas tinklas reiškia atskirą virtualų tinklą, be maršruto į gamybinį, su prieiga tik iš administratoriaus darbo vietos. Mūsų debesijoje tokią aplinką turime nuolat – tai ta pati vieta, kurią naudojame PlanB infrastruktūros atstatymui, todėl testas kartu patikrina ir tai, ar atstatymo vieta veikia.
Protokolas, kurį priima auditas
Testas be dokumento auditui neegzistuoja. Protokolas neturi būti ilgas, bet turi atsakyti į konkrečius klausimus:
- Data, laikas, kas atliko testą.
- Kokia sistema testuota, iš kurios dienos kopijos.
- Testo tipas: failas, virtuali mašina, visa sistema.
- Kiek užtruko atkūrimas ir kiek – patikra.
- Kas tikrinta ir koks rezultatas: pavyko, pavyko su pastabomis, nepavyko.
- Nustatytos problemos ir kas už jų ištaisymą atsakingas.
- Kada numatytas kitas testas.
Vienas puslapis. Tą patį šabloną naudojame rengdami įmones TIS2 reikalavimams – auditoriui svarbiausia matyti, kad testai vyksta reguliariai, o nustatytos problemos sprendžiamos, ne kad kiekvienas testas buvo sėkmingas.
Kaip dažnai testuoti
Mūsų rekomendacija įmonei, kuri neturi atskirų reguliavimo reikalavimų:
- Failo lygio testas – kas savaitę, rotuojant sistemas.
- Virtualios mašinos testas – kas mėnesį, kaskart kitą sistemą, kad per pusmetį būtų apeitos visos svarbiausios.
- Visos sistemos pratybos – kartą per metus arba po kiekvieno didesnio infrastruktūros pokyčio: naujo serverio, migracijos, kopijų sprendimo keitimo.
Įmonėms, patenkančioms į DORA taikymo sritį, dažnį diktuoja jų pačių IRT rizikos valdymo politika, bet metinės pratybos yra minimumas. Jei kopijų sprendimas leidžia automatinį atkūrimo patikrinimą (Veeam tai vadina SureBackup), įjunkite jį: jis nepakeičia rankinio testo, bet kas naktį patikrina, ar mašina iš kopijos apskritai pakyla.
Ką daryti su rezultatais
Nepavykęs testas – ne nesėkmė, o geriausias įmanomas rezultatas: problemą radote jūs, o ne išpirkos virusas. Kiekvienai nustatytai problemai priskirkite atsakingą ir terminą, o po ištaisymo testą pakartokite tai pačiai sistemai. Pavykusio testo laikus sudėkite į lentelę – po kelių mėnesių matysite, kurios sistemos atkuriamos ilgiau, nei įmonė gali sau leisti, ir galėsite argumentuotai spręsti dėl dažnesnių kopijų ar greitesnės saugyklos.
Nuo ko pradėti
- Išsirinkite vieną sistemą, be kurios įmonė sustotų, ir šią savaitę atkurkite ją į izoliuotą tinklą pagal aukščiau aprašytą procedūrą.
- Užfiksuokite rezultatą viename puslapyje ir įtraukite kitą testą į kalendorių.
- Jei testas nepavyko arba neturite kur atkurti izoliuotai, nedelskite: tai jau yra radinys, o ne rutina.
- Jei norite, kad testus atliktume ir dokumentuotume mes, tai yra įprasta Veeam atsarginių kopijų paslaugos dalis – susisiekite per kontaktų formą ir pirmą testą atliksime kartu.
