Dažniausias klausimas, kurį girdime iš įmonių, perkeliančių apskaitos sistemą, dokumentų valdymą ar vidinę svetainę į debesiją, skamba paprastai: „Kiek kainuoja serveris?“ Tai suprantamas klausimas, bet jis užduodamas per anksti. Kol neaišku, kokią apkrovą sistema iš tikrųjų sukuria, kaina nieko nepasako – pigus serveris, kuris pirmadienį ryte užstringa dvidešimčiai buhalterių, yra brangiausias sprendimas iš visų.
Pasirinkimas tarp virtualaus serverio (VPS), dedikuoto fizinio serverio ir virtualizacijos klasterio yra inžinerinis, ne prekybinis. Jis priklauso nuo to, kiek procesoriaus laiko, atminties ir disko operacijų jūsų programos naudoja piko metu, kaip tas poreikis keičiasi per mėnesį ir ką reiškia prastova jūsų verslui.
Šiame straipsnyje paaiškiname, kaip išmatuoti apkrovą prieš renkantis, ką iš tikrųjų reiškia CPU, RAM ir disko parametrai pasiūlymuose, ir kada kiekvienas iš trijų modelių yra tinkamas.
Ką iš tikrųjų reiškia CPU, RAM ir diskas pasiūlyme
Tiekėjų pasiūlymuose matote tris skaičius: procesoriaus branduoliai, operatyvioji atmintis ir disko talpa. Bet už kiekvieno jų slypi svarbesni dalykai, kurių pasiūlyme dažnai nėra.
Procesorius
Virtualaus serverio „branduolys“ (vCPU) beveik niekada nėra visas fizinis branduolys. Tai fizinio procesoriaus gija, kurią dalijasi keli virtualūs serveriai. Svarbu ne tiek skaičius, kiek garantija: ar tiekėjas rezervuoja procesoriaus laiką, ar jį perparduoda kelis kartus. Apskaitos sistemai su dešimčia vartotojų pakanka dviejų ar keturių vCPU, jei jie tikrai prieinami piko metu. Jei fizinis serveris perkrautas, ir aštuoni vCPU nepadės.
Atmintis
RAM yra parametras, kurio trūkumas pasireiškia greičiausiai. Kai programai pritrūksta atminties, operacinė sistema pradeda naudoti diską kaip atminties pakaitalą, ir viskas sulėtėja dešimtis kartų. Duomenų bazių serveriams atmintis yra svarbiausias resursas: kuo didesnė duomenų bazės dalis telpa į RAM, tuo mažiau disko operacijų reikia.
Diskas ir kodėl NVMe nėra tik rinkodara
Disko talpa yra mažiausiai svarbus skaičius. Svarbiausias – disko greitis, matuojamas įvesties ir išvesties operacijomis per sekundę (IOPS) ir vėlinimu. Čia skiriasi trys technologijos:
- HDD (sukamieji diskai) – tinka archyvams ir atsarginėms kopijoms, bet netinka duomenų bazėms.
- SATA SSD – kelis kartus greitesni už HDD, pakanka daugumai failų serverių ir vidinių svetainių.
- NVMe SSD – jungiasi tiesiai prie procesoriaus magistralės, aplenkdami senąją SATA sąsają. Vėlinimas skaičiuojamas mikrosekundėmis, o IOPS – šimtais tūkstančių.
Apskaitos sistema su didele duomenų baze, ERP ar dokumentų valdymo sistema su daug mažų failų ant NVMe veikia pastebimai greičiau nei ant SATA SSD, net jei procesorius ir atmintis tokie patys. Mūsų praktikoje būtent disko pakeitimas, o ne branduolių pridėjimas, dažniausiai išsprendžia „lėto serverio“ skundus.
Kaip išmatuoti apkrovą prieš renkantis
Jei sistema jau veikia biure ar pas kitą tiekėją, turite geriausią įmanomą duomenų šaltinį – ją pačią. Nereikia spėlioti.
Rekomenduojame rinkti rodiklius bent dvi savaites, kad į mėginį patektų mėnesio uždarymas, atlyginimų skaičiavimas ar kiti pikai. Windows serveriuose tai daro „Performance Monitor“, Linux – standartiniai sistemos įrankiai. Svarbūs rodikliai:
- Procesoriaus užimtumas: vidurkis ir 95-asis procentilis. Jei piko metu užimtumas nuolat viršija 80 procentų, branduolių trūksta.
- Atminties naudojimas ir disko mainų (swap) aktyvumas. Bet koks pastovus mainų naudojimas reiškia, kad RAM per mažai.
- Disko eilės ilgis ir vėlinimas. Jei disko eilė nuolat didesnė nei dvi operacijos, o vėlinimas viršija 20 milisekundžių, diskas yra kliūtis.
- Tinklo srautas piko metu, ypač jei vartotojai jungiasi nuotoliniu būdu.
Rezultatą prilyginkite ne vidurkiui, o pikui su atsarga. Serveris, kurio užtenka vidutinei apkrovai, bus per mažas būtent tada, kai jo labiausiai reikia.
Jei sistema nauja ir matuoti nėra ko, pradėkite nuo programinės įrangos gamintojo rekomendacijų ir rinkitės modelį, kuriame resursus lengva keisti. Tai vienas svariausių argumentų už virtualų serverį pradžioje.
Kada pakanka virtualaus serverio
Virtualus serveris tinka daugumai Lietuvos smulkių ir vidutinių įmonių sistemų: apskaitai, dokumentų valdymui, CRM, vidinėms svetainėms, failų serveriams iki kelių dešimčių vartotojų. Jo privalumai:
- Resursus galima keisti per valandas, ne savaites. Pritrūko atminties – pridedama be perkėlimo.
- Mokate tik už tai, ko reikia dabar, o ne už fizinę mašiną su atsarga trejiems metams.
- Virtualizacijos platforma pati pasirūpina aparatūros gedimais: sugedus fiziniam serveriui, virtualus persikelia į kitą.
Valdomi CLOUD serveriai prie to prideda atnaujinimus, stebėseną, atsargines kopijas ir Bitdefender GravityZone apsaugą, todėl įmonei nereikia savo serverių administratoriaus.
Virtualus serveris netinka tada, kai programa reikalauja viso fizinio procesoriaus be dalijimosi, specialios aparatūros (pavyzdžiui, licencijavimo raktų ar GPU) arba kai licencijos sąlygos skaičiuojamos pagal fizinius branduolius ir virtualizacija jas pabrangina.
Kada reikia dedikuoto serverio
Dedikuotas serveris – tai fizinė mašina, kuria naudojatės tik jūs. Jis prasmingas trimis atvejais:
- Pastovi ir aukšta apkrova. Jei sistema ištisą parą naudoja daug procesoriaus ir disko, virtualizacijos sluoksnis ir bendri resursai tampa trukdžiu, o ne privalumu.
- Didelės duomenų bazės su griežtais vėlinimo reikalavimais. Dedikuotas NVMe masyvas be kaimynų duoda nuspėjamą greitį.
- Licencijavimo ar atitikties reikalavimai. Kai kurios programinės įrangos licencijos ar vidinės saugumo politikos reikalauja, kad fizinė įranga nebūtų dalijama su kitais klientais.
Trūkumai taip pat aiškūs: resursų keitimas reiškia aparatūros keitimą, aparatūros gedimas be klasterio reiškia prastovą, o už neišnaudotą pajėgumą mokate visada. Dedikuotas serveris be profesionalios serverių priežiūros yra rizika, ne investicija.
Kada verta VMware klasteris
Tarp šių dviejų variantų yra trečias, dažnai geriausias vidutinėms ir didesnėms įmonėms: virtualizacijos klasteris. VMware cloud serveriai veikia keliuose fiziniuose serveriuose, sujungtuose į vieną visumą su bendra saugykla.
Tai duoda tai, ko neduoda nei paprastas VPS, nei vienas dedikuotas serveris:
- Aukštą pasiekiamumą. Sugedus fiziniam mazgui, virtualūs serveriai automatiškai pakyla kitame mazge per minutes, be žmogaus įsikišimo.
- Rezervuotus resursus. Galima garantuoti konkrečiam serveriui procesoriaus laiką ir atmintį, kaip dedikuotame, bet išlaikant virtualizacijos lankstumą.
- Kelių serverių aplinkas. Kai turite atskirus programų, duomenų bazės, terminalų ir testavimo serverius, klasteris leidžia juos valdyti kaip vieną sistemą.
Klasteris prasmingas, kai turite kelis serverius arba vieną, kurio prastova per darbo dieną yra nepriimtina. Vienam mažam apskaitos serveriui jis būtų per didelis.
| Kriterijus | Virtualus serveris | Dedikuotas serveris | VMware klasteris |
|---|---|---|---|
| Resursų keitimas | Valandos | Dienos ar savaitės | Valandos |
| Apsauga nuo aparatūros gedimo | Platformos lygiu | Nėra be rezervo | Automatinis perkėlimas |
| Garantuoti resursai | Priklauso nuo tiekėjo | Visada | Pagal nustatymą |
| Tinka | Iki kelių dešimčių vartotojų | Pastoviai aukštai apkrovai | Kelių serverių aplinkoms |
Mastelio keitimas: planuokite augimą, ne pradžią
Pagrindinė klaida renkantis – projektuoti serverį pagal šiandienos apkrovą ir pamiršti, kas bus po metų. Virtualioje aplinkoje tai nėra problema: pradedate nuo išmatuoto poreikio su atsarga, o augant pridedate resursų. Dedikuotoje aplinkoje augimą reikia numatyti iš karto arba susitaikyti su perkėlimu.
Patarimas iš mūsų praktikos: rinkitės modelį pagal tai, kaip dažnai keisis poreikis. Jei nežinote – rinkitės virtualų ir matuokite. Perėjimas iš virtualaus į dedikuotą ar klasterį po pusmečio su tikrais duomenimis yra kur kas pigesnis nei spėjimas pradžioje.
Nuo ko pradėti
- Dvi savaites rinkite procesoriaus, atminties ir disko rodiklius iš esamos sistemos, įtraukdami mėnesio pabaigą.
- Nustatykite piką ir pridėkite bent 30 procentų atsargos – tai jūsų pradinis resursų poreikis.
- Įvertinkite, kiek kainuoja valanda prastovos jūsų verslui. Jei daug – svarstykite klasterį, ne pavienį serverį.
- Patikrinkite programinės įrangos licencijų sąlygas virtualizacijai.
- Aptarkite rezultatus su tiekėju, kuris siūlo visus tris modelius, o ne vieną. Mes padedame išmatuoti apkrovą, parenkame tinkamą sprendimą ir po perkėlimo prižiūrime pagal sutartą paslaugų lygmenį.
